„Iš patarlių aruodo“ – knyga, suteiksianti vaikams krislelį išminties
Vasario mėnesį parodų rūmuose prasidėjo vienuoliktoji Vilniaus knygų mugė. Šiame renginyje naujausiais literatūros kūriniais besidomintys žmonės galėjo rasti ne tik akiai patrauklių, bet ir sielos atgaivai reikalingų leidinių. Nuskriausti neliko ir patys jauniausi knygų mugės lankytojai. Mažiesiems skaitytojams buvo pristatyta ką tik išleista rinktinių patarlių knyga „Iš patarlių aruodo“.
Knygos „Iš patarlių aruodo“ viršelis. Šios knygelės pristatymas vyko specialioje vaikams skirtoje salėje. Mažųjų klegesys liovėsi vos tik knygų autoriai širdingai pakvietė juos susėsti prie scenos ir atidžiai pasiklausyti jiems skirtos knygos pristatymo.
„Iš patarlių aruodo“ autoriai – Vilniaus pedagoginio universiteto (VPU) profesorius Libertas Klimka, žurnalistė Erika Unė Domarkienė, M. K. Čiurlionio menų mokyklos mokytoja Giedrė Bučaitė, taip pat ir leidyklos „Kronta“ direktorė Jolanta Rimšienė – negalėjo nuslėpti savo džiaugsmingo jaudulio dėl šios knygos pasirodymo.
Renginį vedusi Giedrė Bučaitė pirmiausia žodį suteikė Erikai Unei Domarkienei, kurios indėlis, kaip pati prisipažino, į šią knygą buvo didžiausias. Tai ji sugalvojo išleisti iliustruotą patarlių leidinį mažiesiems skaitytojams. Žurnalistė pasakojo, kad idėja išleisti tokio turinio knygą ją aplankė visai netikėtai. Anot autorės, ją pribloškė šeimos draugų vaikas, kuris nesuprato posakio „Ankstyva varna dantis krapšto, o vėlyva – akis“. Tuomet autorei į galvą šovė mintis, kad tokių vaikų yra ne vienas ir ne du. Tačiau Erika Unė Domarkienė nemano, kad knyga „Iš patarlių aruodo“ yra skirta tik vaikams. Pasak jos, tai knyga, kuri turėtų sujungti šeimą, padėtų jos nariams surasti laiko pabūti drauge.
Profesorius Libertas Klimka pritarė Erikai Unei Domarkienei, pridurdamas keletą savo pastebėjimų. Jis aiškino, kad ši knyga – tai tautinė tapatybė, kurioje slypi mūsų ištakos ir kurią kiekvienas privalo saugoti bei tausoti, net ir pats mažiausias turi suprasti patarlių esmę. Taip pat VPU profesorius apgailestavo, kad turint tokį turtingą lietuvių kalbos žodyną, kuriame net trys milijonai šaknų, jaunimas bendravimui naudoja tik apie tris šimtus iš jų. Knygos autoriui skaudu, kad, sėdėdami ant kultūros paveldo skrynios, nemokame jos atidaryti. Todėl ir reikia kurti knygas mažiesiems skaitytojams, kurios suteiktų jiems bent krislelį išminties.
Bendraautoriai stengėsi komentuoti vienas kito mintis, įterpdami savo filosofinius komentarus. Savo džiaugsmu dalijosi ir viena iš knygos iliustratorių Giedrė Bučaitė, kuri su mokiniais kūrė ir atrinko piešinius šiam patarlių leidiniui. Galiausiai padėkos žodį tarė leidyklos „Kronta“ direktorė Jolanta Rimšienė, kuri buvo atsakinga už tai, kad knyga pasiektų ne tik vaikų rankas, bet ir širdis.
Nors pristatymas netruko ilgai, vaikams pabodo klausytis autorių kalbų. Tačiau rašytojų paraginti mažieji skaitytojai su džiaugsmu nuskubėjo prie knygelių krūvos, kur galėjo jas apžiūrėti iš arčiau. Na, o autoriai liko patenkinti tokiu jauniausiųjų skaitytojų susidomėjimu. Jie maloniai bendravo ir atsakinėjo į tėvelių užduodamus klausimus.
Vargu ar galima ginčytis su knygelės kūrėjų požiūriu, kad išmintį vaikams reikia diegti nuo mažumės, nes po to gali būti per vėlu. Juk vaikai – tai gyvi laiškai, siunčiami į ateitį, kurios mes nematysime.
