Virginija Kavaliauskienė: „Jau buvau subrendusi knygai“
„Valstiečių“ laikraščio priedo „Šeštadienis“ redaktorė, žurnalistė Virginija Barštytė–Kavaliauskienė ryžosi naujam iššūkiui – ji nusprendė rašyti knygą apie kunigo Edmundo Atkočiūno gyvenimą. Tai pirmoji jos knyga. Nors lengva nebuvo, bet V. Kavaliauskienė puikiai įvykdė šią užduotį. Rezultatas akivaizdus: knyga „Nesu kaltas, kad myliu“ jau knygynų lentynose! Šia proga nusprendžiau su ja pasikalbėti.
Kodėl nusprendėte imtis tokios gana nelengvos užduoties – rašyti knygą?
Ateina metas, kai tarsi „išaugi“ ankstesnį rūbą ir dairaisi naujo – erdvesnio, dailesnio. Jau buvau subrendusi knygai. Stengdamasi papasakoti apie žmogų nedideliame straipsnyje, kalbi koncentruotai, negali pažvelgti giliau, paanalizuoti, kodėl jo gyvenimas susiklostė būtent taip, kokia priešistorė, kas nulėmė vienokį ar kitokį lemtingą posūkį. Negali papasakoti daugybės detalių, iš kurių susideda kasdienybė, kurios padeda atskleisti asmenybės gelmes, pagaliau, negali įsileisti į filosofavimą. Romano žanras tai leidžia. Na, o žurnalistinis romanas dar labiau atriša rankas – čia nesi įpareigotas pasiekti labiau rašytojo plunksnai paklūstančias meninio lygio aukštumas.
Dėl kokios priežasties pasirinkote būtent Edmundo Atkočiūno asmenybę?
Jį pažinojau iš spaudos, iš diskusinių televizijos laidų. Iš tiesų tai žavi, spalvinga asmenybė, gana revoliucinga, nepabūgusi prieš 15 metų, kai visi atsigręžė į bažnyčią, pasielgti priešingai – nuo jos, sustabarėjusios, nekintančios, nusigręžti, pagaliau prabilti prieš celibatą, „nuleistą“ ne iš Dievo, o dirbtinai sukurtą pagal administracinę tvarką. Rūpėjo drauge praeiti jo gyvenimo – Tikėjimo į Dievą, Meilės – keliu, drauge permąstyti, kur, kada esi tikresnis: ar tarnaudamas Dievui ir žmonėms, taigi bažnyčioje laikantis mišias, ar sukūręs šeimą, pašaukęs į gyvenimą naujas gyvybes. Pagaliau, ar eidamas prieš prigimtį ir gyvendamas asketiškai, ar eidamas į kompromisą su savo sąžine, kaip daro daugelis kunigų, slapta turėdami šeimas?
Su kokiais sunkumais susidūrėte, rašydama knygą?
Iš pradžių, žinoma, kankino šioks toks nepasitikėjimas savimi, buvo neįprasta „suvaldyti“ tiek daug medžiagos, padaryti griežtą atranką, be to, pajutau, jog turiu susirinkusi daugiau filosofinių pamąstymų, o mažiau faktinės medžiagos. Bet visa tai nesunku ištaisyti.
Kiek laiko užtruko, kol visą surinktą medžiagą sudėjote į šią knygą?
Per liepos mėnesį vyko pokalbiai – buvo renkama medžiaga, paskui trys ištisi mėnesiai prie darbo stalo, lapkričio mėnesį taisymas, dailinimas, gruodžio mėnesį su knyga dirbo leidykla. Nuo pradžios iki knygos gimimo – 6 mėnesiai.
Kokių atsiliepimų apie ją esate sulaukusi?
Atsiliepimų nedaug, knyga dar tik pradėjo gyventi savo gyvenimą. Dar neturiu kokio nors labai prasto įvertinimo, visi vertinimai geranoriški.
Kaip manote, ar žurnalistinis romanas taps populiaresnis ateityje?
Manau, žurnalistinis romanas turi ateitį Lietuvoje. Tikrai turime iškilių, spalvingų asmenybių, apie kurias verta rašyti.
Kuo Jus, kaip žmogų, praturtino knygos rašymas, Edmundo Atkočiūno išsakytos mintys?
Džiaugiuosi susipažinusi su šiuo žmogumi. Edmundas – tikras, nuoširdus, jo gyvenimas – drąsaus, sąžiningo žmogaus gyvenimas. Žvilgsnis į pasaulį, aplinką – naujas, nestandartinis. Jis daugeliui gali būti puikus pavyzdys.
