Giedra Radvilavičiūtė: „Jeigu tu neverksi rašydamas, skaitytojas neverks skaitydamas“

Šiemet vykusioje Vilniaus knygų mugėje savo esė rinkinį „Šiąnakt aš miegosiu prie sienos“ pristatė lietuvių prozininkė, eseistė Giedra Radvilavičiūtė. Knygos sutiktuvėse dalyvavo ne tik autorė, bet ir rašytoja Danutė Kalinauskaitė, filosofė, eseistė, literatūros kritikė Jūratė Baranova bei literatūrologas, vertėjas Laimantas Jonušys. Kiekvienas jų netaupė pagyrų tiek naujai, net šešerius metus rašytai knygai, tiek ir pačiai jos autorei.

Pristatymo pradžioje G. Radvilavičiūtė perskaitė ištrauką iš savo naujos knygos, taip leisdama žiūrovams ir klausytojams bent iš dalies pažinti kūrinį, jame pateiktų pasakojimų rašymo stilių.

Knygos subtilybės

Klausant autorės tiesiog sunku buvo nepastebėti, jog kuriamoje istorijoje didelis dėmesys skiriamas smulkmenoms, kurias, anot L. Jonušio, galima būtų pavadinti subtilybėmis. Kaip įrodymą literatūrologas pateikė pavyzdį iš knygos: „Nesusipratimas dėl šikšnosparnio tarsi tampa vyro ir žmonos esminio nesutarimo simboliu, o vėliau aptrupėjęs antspaudas ištuokos liudijime tarsi įgyja šikšnosparnio formą“. Tokių pavyzdžių, kurie praplečia skaitytojų mąstymo erdves, pasakojamose istorijose galima rasti išties daug.

Laimantas Jonušys taip pat pridūrė, kad esė rinkinyje yra nemažai citatų iš kitų literatūros kūrinių, tačiau jos „apgyvendinamos“ toje situacijoje, apie kurią pasakojama, ir taip įgyja visai kitą atspalvį bei prasmę. Tokią sąsają literatūrologas pavadino viena įdomiausių Giedros Radvilavičiūtės kūryboje.

Pastebima ir dar viena esė rinkinio ypatybė – liūdesys. L. Jonušys tai įrodė pasitelkdamas citata iš knygos: „Iš praeities papratai atrenku tamsiuosius įspūdžius ir iš jų lipdau tokią pat apniukusią perspektyvą“. Žinoma, tokius žodžius galima suvokti kaip ironiją, tuo labiau, jog autorės tekstuose tikrai nestinga humoro ir sąmojo, tačiau liūdnų, sudėtingų istorijų, anot L. Jonušio, knygoje taip pat netrūksta.

G. Radvilavičiūtės tekstai – skaitymo malonumui

„Giedra savo tekstuose, kas šiandien tikrai ne taip jau dažna, o gal net ir labai reta, ne aprašinėja, o teigia pasaulį. Teigia savo būdu“, – tokiais žodžiais D. Kalinauskaitė pradėjo atsiliepimą apie esė rinkinį. Taip pat netrukus pridūrė: „G. Radvilavičiūtės tekstas tirštas, intertekstualus, užburiantis ir, jeigu skaitytojas dar „neatbukęs“ nuo greitų siužetų dinamikos, kaip aš vadinu, nuo siužeto „bumčikų“, jeigu neužakusi jo estetinė pagarba, jis turėtų patirti tikrą skaitymo malonumą“.

Į pristatymą susirinkusių žmonių šypsenas sukėlė ir dar viena vaizdinga rašytojos D. Kalinauskaitės mintis, kuria taikliai pastebima, kad esė rinkinyje „Šiąnakt aš miegosiu prie sienos“ pasakojamos istorijos tikrai netikėtos: „Giedros skaitytojas visada turi būti kovinėje padėtyje, nes niekada nežino koks sprogmuo jam užtaisytas jau čia pat“.

Pasak rašytojos, G. Radvilavičiūtės tekstus galima pavadinti „mažais romanais su penkiais pamušalais, penkiais dugnais, trigubomis potekstėmis“, be to, jie nepaprastai imlūs, sukuriantys gražias bei „kietas“ struktūras.

Tai, kad knyga rašyta net šešerius metus, pasak D. Kalinauskaitės, įrodo, jog šiais skubėjimo laikais, autorė pripažįsta kokybę, o ne tempą. Be to, tai puikiai įrodo ir pačios rašytojos G. Radvilavičiūtės žodžiai: „Jeigu matysiu, kad tekstas prastas, tikiu, kad man užteks sveiko proto jo nespausdinti“.

Esė rinkinio išskirtinumai

Filosofė J. Baranova nevengė palyginti naujos autorės knygos su ankstesniu kūriniu („Suplanuotos akimirkos“), paminėdama, kad esė rinkinyje „Šiąnakt aš miegosiu prie sienos“ pasakojamose istorijose kuriamas sudėtingesnis siužetas, pasakotoja tarsi vedžioja skaitytojus painiais labirintais. Kiekviename apsakyme intriga vis kitokia ir čia „naujomis spalvomis apibrėžtas mirties ir vienatvės literatūrinio įprasminimo motyvas“. Pavyzdžiui, vienatvė kūriniuose suvokiama kaip šiltas, prijaukintas pasakojimo būdas.

J. Baranova sutiko, kad knygoje kuriamos ironiškos istorijos neretai sukelia šypseną, juoką.

Giedra Radvilavičiūtė apie kūrybą

Autorė pripažįsta, kad rašydama knygą nemažai rėmėsi asmenine patirtimi, tačiau daugybė istorijų yra išgalvotų, o „įtraukti, priversti skaitytoją patikėti, kad vis dėlto istorija tikra yra patologinis malonumas“.

Rašytoja mano, jog kuriant reikia įsijausti į tekstus, suteikti jiems energetikos ir tai patvirtino žodžiais: „Jeigu tu neverksi rašydamas, skaitytojas neverks skaitydamas“.

G. Radvilavičiūtė neslėpė susižavėjimo matydama savo knygos pristatyme gausų žmonių būrį (kai kuriems iš jų netgi teko sėdėti ant grindų).

Patalpinta: Rašiniai