„Diskusijų klube“ vykusiuose debatuose prieštaringu pavadinimu „Politika ir velnias“ polemizavo filosofas, humanitarinių mokslų daktaras, politologas Alvydas Jokubaitis ir seimo narys, klasikinės filologijos docentas Mantas Adomėnas. Diskusija buvo skirta prieš metus mirusiam lenkų filosofui Lešekui Kolakovskiui, straipsnio „Politika ir šėtonas“ autoriui, paminėti.

Pradėdamas diskusiją politikas M. Adomėnas akcentavo, jog polemikos tikslas – ne pasakoti apie apsėdimus bei šėtono išvarymus, o aptarti dualistinę blogio ir gėrio problemą bei jos ryšį su politika.

Aiškindamas blogio ištakas M. Adomėnas teigė, kad racionaliai paaiškinti blogio atsiradimo neįmanoma, jog tai yra tik didesnio ar mažesnio gėrio klausimas: „Blogis ir velnio veikla yra tai, kas apibendrina kiekvieną žodį, visą tą permanentinį įtrūkį žmogaus prigimtyje, žmonijos istorijoje.“

Filosofas A. Jokubaitis iškėlė problemą, kad laikui bėgant Lietuvoje ir visoje Vakarų Europoje velnio samprata prarado savo reikšmę, požiūris į jį tapo nerimtas. Šį reiškinį filosofas aiškina dviem teorijomis: pagal pirmąją dabartinėje visuomenėje blogis yra supaprastinamas, kiekvienas žmogus individualiai sprendžia apie tai, kas yra gėris, o kas ne, pagal antrąją šėtonas „iškeliavo“ į kitas civilizacijas, kur blogio ir gėrio persvara juntama stipriau nei Vakaruose. „Su blogio konceptualizacija įvyksta reikšmingas lūžis, nes velnias pasitraukia. Jis atrodo apgailėtinai ir juokingai, nors visi suprantame, kad blogis yra“.

A. Jokubaitis taip pat pažymėjo, jog tarp požiūrių į blogio ir gėrio sampratą sovietmečiu ir pastarajame dvidešimtmetyje esminio skirtumo nėra. Filosofas tvirtino, kad ir tuomet, ir šiandien vyrauja hėgeliška filosofija, pagal kurią blogis reikalingas gėriui atsirasti: „Tai, ką galime pavadinti blogiu, vėlesnėje perspektyvoje paaiškėja kaip gėris“. Seimo narys M. Adomėnas pabrėžė, jog sovietmečiu žmonės tapo moraliai nesavarankiškais, įsigalėjo principas „elgiuosi blogai, nes taip elgiasi kiti“. Už kampo egzistuojantis blogis teisino žmogaus moralinį apsisprendimą. Dabartine žmonių siekiamybe turėtų tapti „moralinė autonomija“ – priimami teisingi sprendimai nepaisant to, kaip elgiasi kiti.

Diskusijos metu filosofas A. Jokubaitis politiką pavadino „Ypatinga velnio ganykla, nes čia labai daug blogio galima padaryti“, o didžiausiu šėtono pralaimėjimu filosofas įvardijo Mahatmą Gandį.

Aiškindamas politikos ir velnio sąsają, M. Adomėnas rėmėsi vokiečių filosofo Karlo Šmito politikoje įžvelgta perskyra tarp priešo ir draugo. Ji yra ne tik viena iš esminių perskyrų, ji iškelia klausimą, kodėl verta rinktis gėrį, o ne blogį? Kodėl gėris yra draugas, o blogis – priešas?“ Politikas pažymėjo, jog rinkdamasis gėrį ar blogį individas atlieka politinį sprendimą. Anot jo, pamatinio politinio sprendimo esmė – sudėlioti pliusus ir minusus, išsiaiškinti, kas taps priešu, kas draugu. Kalbėdamas apie politikų pusiausvyrą tarp gėrio ir blogio M. Adomėnas rėmėsi Aristotelio politikos palyginimu su gyvu organizmu: jei iškyla grėsmė visam kūnui, verčiau aukoti vieną jo dalį nei visą kūną. „Šie sprendimai anapus gėrio ar blogio ribų. Sprendimas paaukoti dalį tautos vardan likusios visuomenės yra visai neetiškas, už moralės ribų, bet jis operuoja būtent tomis priešo – draugo kategorijomis“. M. Adomėnas pastebėjo, kad politiko ir blogio giluminė sąsaja ta, jog jis visuomet balansuoja ant blogio ir gėrio ribos.

Žvelgdamas į dabartį filosofas A. Jokubaitis piešė nežmoniškos Lietuvos ir pasaulio politikos, kuri esti neklystanti, neapsirinkanti ir neatsiprašanti, paveikslą. Pasak jo, politika tapo sritimi, kur visi žino tiesą. Filosofas iškėlė klausimą, kad jei kiekvienas iš mūsų susiduriame su blogiu, tad iš kur atsiranda tie teisuoliai?

A. Jokubaičio nuomone, politika negali būti atsieta nuo blogio. Mes užsibrėžiame keisti pasaulį neįvertindami savo jėgų, nesuprasdami, kad per didelis gėrio siekimas gali virsti savo priešybe. Belieka suvokti, kad negalima skaidyti šio dualizmo bei stengtis neprarasti (ar atrasti) pusiausvyrą tarp gėrio ir blogio jėgų.

Susiję